5 Velykų sekmadienio homilija
Penktąjį Velykų sekmadienį Mišiose skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka, kurioje girdime Jėzaus atsisveikinimo žodžius, skirtus ne tik artimiausiems jo mokiniams, bet ir mums visiems, save laikantiems Jėzaus sekėjais.
Jėzus prieš savo kančią su savo mokiniais valgė vakarienę ir tuo metu tiesiog pleveno nuojauta, kad greitai įvyks kažkas nepaprasto ir labai skaudaus. Jėzus siekė padrąsinti mokinius ir jiems kalbėjo: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“
Mus taip pat daug kas gąsdina. Gali užklupti netikėta sunki liga, galime prarasti sėkmingą darbą. Vieną kartą teks atsisveikinti su pačiais brangiausiais asmenimis. Mus dažnai gąsdina miglota ateitis: ar Lietuva išsaugos laisvę? Ar krikščionybė nebus visiškai išstumta į paribį? Kai arkivysk. Teofilių plukdė į Solovkų salas Baltojoje jūroje, kur Leninas kunigams buvo įkūręs griežčiausio rėžimo lagerį, reikia manyti, jo širdyje taip pat kirbėjo nerimas. Bet kokiu atveju Jėzus ramina: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“ Drąsos teikia tikėjimas Dievo Apvaizda, kad be Jo žinios nė plaukas nenukris nuo mūsų galvos.
Atsisveikindamas su mokiniais Jėzus apie save pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Jis pakvietė savo sekėjus eiti Jo keliu ir tą kelią aiškiai nubrėžė Kalno pamoksle. Šio kelio gaires randame Evangelijos puslapiuose.
Žmonės vis bando tiesti naujus kelius į laimę. Prieš šimtą metų Leninas Rusijoje tiesė kelią į „šviesią ateitį“ ir tuo keliu šimtus tūkstančių nekaltų žmonių, suabejojusių marksistine tiesa, nuvedė į katorgą ir mirtį. Šiuo keliu ėjo ir mūsų garbingasis arkivysk. Teofilius.
Mus supanti sekuliari kultūra šiandien taip pat kviečia keliauti patogiais, bet abejotinais keliais, neturinčiais jokių moralinių gairių. Krikščioniškas kelias pristatomas kaip atgyvena. Tačiau mums jis nėra atgyvena, bet pats tikriausias ir šviesiausias kelias, kuriuo ėjo visų amžių kankiniai ir šventieji. Tai kelias drauge su Jėzumi. „Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10),- skelbia Kristus. Šiuo keliu pradėjome eiti savo Krikšto dieną, o vėliau bandėme jį vis geriau pažinti. Išmintinga dažnai save paklausti, ar ištikimai einu šiuo keliu?
Jėzus apie save pasakė, kad jis yra ne tik kelias, bet ir tiesa. Kas yra studijavęs filosofiją, žino, kiek daug yra gyvenę žymių žmonių, įamžinusių savo vardą ir išmintį istorijos puslapiuose, kaip antai, Konfucijus, Sokratas, Marksas ir daugelis kitų. Tie žmonės turėjo savo tiesą, pagal kurią gyveno ir kitus mokė. Tačiau nė vienas iš jų apie save nedrįso pasakyti: „Aš esu tiesa“. Ir gerai padarė, nes tik Kūrėjas - Dievas gali apie save sakyti: „Aš esu Tiesa“.
Mūsų uždavinys – pažinti dieviškąją tiesą ir pagal ją gyventi. Žmonių sukurtos tiesos pavirsta ideologijomis, kurios žmones pavergia, o kartais net labai skaudžiai. Mes baisimės tuo, kas šiandien vyksta Šiaurės Korėjoje, kur už nepritarimą komunistinei ideologijai gręsia mirties stovyklos. Bet ne mažiau gąsdina, kai laisvajame pasaulyje žmonės tiesiog prievartaujami priimti gender ideologiją, skelbiančią, kad žmogus gali laisvai pasirinkti savo lytį. Ši ideologija yra tarsi dinamitas po krikščioniškos moralės ir šeimos pamatais.
Šiandien žmonės yra gundomi prisitaikyti prie marksistinio liberalizmo, išplaunančio krikščioniškąsias vertybes. Tikras krikščionis yra tik tas, kuris Kristų priima kaip Tiesą ir yra pasiryžęs šios tiesos laikytis net tuomet, jei reikėtų mokėti didelę kainą. Garbingasis arkivysk. Teofilius tą kainą mokėjo keturiolika metų kalinamas Solovkose, Lodenoje pole katorgoje, Vladimiro kalėjime ir Mordovijoje.
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“,- skelbia Kristus. Savo kryžiumi, mirtimi ir prisikėlimu Jėzus dovanoja mums amžinojo gyvenimo viltį. Ir tik jis vienas šią viltį paverčia tikrove: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,- kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
